Augdami mes dažniausiai rimtai nebevertiname įpykusių tėvų ištartų replikų, pamažu užsimiršta ir visi moralai. Tačiau patys augindami vaikus net nesusimąstome, kokią įtaką vaiko psichinei sveikatai turi kai kurios tėvų frazės. Ir nors dabar daugelis suaugusiųjų psichologinių problemų „nurašoma“ auklėjimo ypatumams ar santykiams tėvų šeimoje, kartais tiesioginio ryšio nustatyri nepavyksta. Tokiais atvejais psichologai mano susidurę su pasąmonėje užsifiksavusiomis tėvų nuostatomis, kurios patikimai įsitvirtina jas daug kartų pakartojus. Būtent šios nuostatos lemia mūsų, jau suaugusių, gyvenimą ir tai, kaip reaguojame į įvairias gyvenimiškas situacijas.
Slapta agresija
Gaila, tačiau liūdna patirtis greitai užsimiršta ir jaunieji tėveliai nejučia taip pat ima elgtis su savo vaikais, tai yra, duoti jiems „paveldėtus“ nurodymus. Ką gi reiškia šie nurodymai? Deja, tik užslėptus įsakymus, kurie, tarsi, tiesiogiai neišsakomi. Kiekvienas vaikas žino, jog jei nenori būti nubaustas, šiuos nurodymus privalo vykdyti. Tai yra, jei nori būti „geras“ ir vertas tėvų meilės, privalo paklusti.
Psichologai tvirtina, jog visas pasąmonines programas vaikas gauna būdamas 3–6 metų amžiaus - iki to laiko jaunojo optimisto paveikti nepajėgūs net patys kategoriškiausi tėveliai. Vaikui sulaukus trejų metų amžiaus, jo mąstymas jau pakankamai išsivystęs. Deja, jam dar nebūdingas kritiškas (ir apsauginis) suaugusiųjų žodžių ir poelgių vertimas, tad linkęs viską įsisavinti maksimaliai. Šio nedžiuginančio reiškinio atradėjai amerikiečių psichologai R. ir M. Goulding‘ai užslėptus neigiamus tėvų pranešimus pavadino „tėvų direktyvomis“.
Visus programuojančius nurodymus galima suskirstyti į kelis svarbius tipus.
„Negyvenk“
Ši direktyva - viena iš svarbesnių. Tik skamba ji ne tik baisiai, bet ir, švelniai tariant, keistai – juk nei vienas normalus gimdytojas nelinkės to savo vaikui. Savaime aišku, tiesiogiai toks nurodymas nėra išsakomas, bet ką kita galima išskaityti kaltinamosiose ir priekaištaujančiose frazėse: „Nenoriu tavęs matyti“, „Man nereikalingas toks nepaklusnus vaikas“ ir pan. Švelnesnis šios negatyvios programos variantas – nesibaigiančios diskusijos, kurių tema: „Kiek daug problemų tu sukeli“. Tuomet galima vardinti be galo: sunkus nėštumas ir gimdymas, rūpesčiai jam susirgus bei auklėjimo sunkumai. Dauguma mamų mėgsta kartoti, jog vaikui atidavė visas jėgas. Ypač, kai nori pabrėžti asmeninių pasiekimų (karjeros ir pan.) paaukojimą vardan motinystės.
Kiekvienas psichologas pasakys, jog toks nuolatinis programavimas greičiausiai išugdys nuolatinį kaltės jausmą, kuriuo mama galės manipuliuoti vaikui suaugus.
Labai svarbu, jog šis kaltės jausmas nesusijęs su konkrečia vienkartine pražanga - lemiamas pats atsiradimas mamos gyvenime. Vaiko psichika dar nesugeba apsiginti nuo šio programavimo, kuris, beje, turi įtakos ne tik asmeninių nuostatų formavimuisi, bet veikia ir daugeliui metui praėjus. Todėl mintys apie amžiną skolą tėvams, savo nereikalingumo suvokimą tampa ne šiaip įkyria idėja. Jos gali lemti ir kraštutinius veiksmus, pavyzdžiui, suicidinių nuotaikų atsiradimą.
Dažniausiai ši pasąmoninė direktyva pasireiškia paauglystėje ir iš šono gali atrodyti kaip pačio įvairiausio laipsnio savidestrukcija (alkoholizmas, narkomanija, susidomėjimas ekstremalaus sporto rūšimis). Tėvams svarbu laiku suprasti, jog mažylis geba išmokti save saugoti tik tuomet, kai jaučia savo egzistencijos vertę artimiems žmonėms.
Akivaizdus šios programos patvirtinimas – demonstratyvus chuliganiškas mažylio elgesys. Vaikai pajaučia, kad „pelnyta“ bausmė tarsi sumažina vidinį kaltės jausmą. Todėl tyčia kuria konfliktines situacijas, dėl kurių yra baudžiami, o tuomet jaučia savotišką vidinės įtampos sumažėjimą. Ši direktyva vėliau veikia ir suaugusiųjų gyvenimą bei tampa asmenio gyvenimo problemų šaltiniu.
„Nebūk vaiku“
Šią programą užveda reguliarus frazių: „Kodėl elgiesi kaip mažas vaikas“, „Tavo amžiuje laikas imtis proto“, „Tu jau ne mažiukas“ kartojimas. Šie žodžiai vaiką nuteikia, kad būti vaikišku – gėdinga, tad šito reikia kuo greičiau atsikratyti. Dažniausiai šią direktyvą tėvai taiko vienturčiui ar vyriausiam vaikui šeimoje.
Augdamas vaikas sunkiai bendrauja su bendraamžiais, neranda vietos jokioje socialinėjė grupėje. Jei visi lengvabūdiški poelgiai vertinami kaip vaikiški, tai tokios savybės kaip kūrybiškumas, gebėjimas improvizuoti, betarpiškumas, vystytis neturi jokios galimybės.
Suaugęs toks žmogus puikiai sugeba slopinti savo norus, tačiau dažniausiai neturi jokio kūrybinio potencialo.
„Negalvok“
Šiai direktyvai formuotis padeda draudimas svarstyti bei samprotauti, pavyzdžiui: „Gudruolis atsirado“, „Baik plepėti, daryk, kas liepta“. Arba netgi draudimas galvoti apie tam tikrus dalykus. Vaikui susidūrus su slegiančia, emociškai sudėtinga situacija, mama dažnai pataria:“Pamiršk, negalvok apie tai“. Mamai atrodo, kad taip nukreipus vaiko dėmesį, jam bus lengviau išgyventi. O vaikas mokosi „užmiršti“ problemas, tad netenka galimybės viską apgalvoti bei išanalizuoti savo klaidų.
Vėliau toks žmogus sudėtingose situacijose sutrinka, ypač, jei reikia kažką apmąstyti ir priimti sprendimą. Bet kokia krizė provokuoja jo bejėgiškumą, skatina elgtis neapgavotai.
„Nejausk“
„Nejausk“ atsiranda dėl reguliarių kaltinimų perdėtu emocionalumu: „Kaip tau negėda bijoti tamsos, juk esi didelis“, „Gėda pykti ant mokytojos, juk ji vyresnė ir protingesnė“.
Po truputį vaikas suvokia: dėl akivaizdaus emocijų (šiuo atveju - baimės ir pykčio) demonstravimo gali būti nubaustas, tad ima jas slopinti.
Emocijų slopinimo pasekmė – ne tik negatyvių jausmų kaupimasis vaiko sieloje, tai, deja, ir padidėjusios agresijos demonstravimas silpnesniųjų atžvilgiu. „Uždrausti“ jausmai niekur nedingsta: nuoskaudos ir pyktis, kurias vaikas jaučia suaugusiems, išliejamos gyvūnams ar žaislams. Taip viena baimė pagimdo dar keletą. Suaugusiojo supatimas bei užuojauta tokioje situacijoje gali padėti vaikui išsiugdyti teisingą reakciją ir pasirinkti tinkamą elgesio modelį. Netekę tokios galimybės, užaugęs jis, ko gero, darbines problemas „spręs“ barniais namuose ar atvirkščiai.
Ar galime rasti išeitį?
Gaila, tačiau daugelis šiandieninių suaugusiųjų neša nuosavą įsisenėjusių kompleksų naštą, „dovanotą“ tėvų, o jų vaikai turi kovoti su paveldėtomis pasąmoninio auklėjimo pasekmėmis. Ar yra kokia nors išeitis? Žinoma. Tačiau tam, kad ką nors pakeistume, turime pradėti nuo savęs.
Pirmiausia galvokime, ką ir kaip sakome savo vaikams. Žodžiai, o ypač įvairūs draudimai, turi didelę galią. Jokių ribų ir draudimų nepaisymas gadina vaiko charakterį ir psichiką ne mažiau nei nuolatiniai suvaržymai, tačiau būtina tvirtai žinoti ką, kada ir kodėl reikia drausti.
Kas gali būti mažyliui įprasčiau nei tėvų draudimai: „Nelipk“,“Neliesk“, „Pasitrauk“, Negalima“, lydintys jį kasdien nuo ryto iki vakaro. Galbūt šie nurodymai tik padidinto tėvų budrumo požymis, tačiau žodis „ne“ pasirodo esąs daug pavojingesnis nei vengtinas objektas.
Kiekvienas mažylis – optimistas, energingai tyrinėjantis pasaulį, tačiau į šį procesą nuolat įsikiša tėvai, baugindami įvairiais draudimais. Suprantama, jei tai vyksta dėl ojektyvių priežasčių ar realios grėsmės. Tačiau tėvai dažniausiai taip elgiasi iš įpročio ar vardan savos ramybės. Deja, šio auklėjimo rezultatas dažniausiai vienas: iškreipamas natūralus vaiko savisaugos instinktas. Net jei kilo situacija, kai mažylis gali nukristi ir susižeisti, vietoj „negalima“ verčiau rinktis galimybę nurodyti gresiantį pavojų bei kaip to pavojaus išvengti. Taip padėsite savo vaikui įgyti patirties bei išsaugoti įgimtą optimizmą. Per didelė susirūpinusių tėvų globa signalizuoja mažyliui apie priešišką pasaulio nusiteikimą ir slopina iniciatyvą, o vėliau tampa vaiko infantilumo priežastimi: paauglystėje vaikas tampa nebekontraliuojamas ir draudimų nepaiso.
Visi vaikiški reikalai nemažiau svarbūs nei suaugusiųjų. Net jei ir skamba juokingai, mažam žmogučiui tai labai svarbu. Todėl tam, kad išmokyti visus pradėtus darbus atlikti iki galo, tėvams teks „išmokti“ nepertraukti vaiko žaidimų. Psichologai jau seniai įrodė, jog žaidimai – gyvenimiškos situacijos modeliavimas. Tad nereikėtų iš mažylio atimti galimybės susikurti tikslą bei jo siekti.
Ne mažiau svarbus tėvų palaikymas vaiko savivertės formavimuisi. Iki trejų metų amžiaus viskas paprasta: vaikas tvirtai tiki, kad yra pats geriausias ir jį visi myli, tačiau palaipsniui vystosi priklausomybė nuo aplinkinių vertinimų. Tuomet vaikas pradeda orientuotis į svarbiausių gyvenime žmonių – tėvų nuomonę, tad labai svarbu jam parodyti kaip labai vertinante visus laimėjimus, net jei kartais kas ir nepavyksta. Vaikui svarbiausia ne nuolatinės pagyros, o tai, jog gerbiate jo poreikius ir veiklą.
Visą vaikystę vaikas tiesiogiai priklauso nuo tėvų žodžių. Iki 6-7 metų amžiaus klojami asmenybės pamatai, formuojasi charakteris ir požiūris į gyvenimą, tad tėvai turi puikią progą „neapdovanoti“ jo paveldėtais kompleksais ir direktyvomis, o padėti išsaugoti galimybę matyti šviesiasias gyvenimo puses ir nenuleisti rankų, užklupus problemos ar sunkumams.
Siekti sėkmės – kiekvieno vaiko prigimtyje, o tėvų užduotis – padėti tai išsaugoti visą gyvenimą.
